Gavėnios kelionėje sutikę šventąjį Juozapą galime pamanyti, kad šiam liturginiam metui jis netinkamas, nes dažniausiai jį regime kukliai klūpantį kalėdinėse prakartėlėse. Tačiau tylusis Juozapas tikrai nėra tik vienas iš daugelio Bažnyčios minimų šventųjų – jo Globai patikėta visa Bažnyčia, o vardas minimas eucharistinėse maldose greta Mergelės Marijos. Apie jį didžioji ispanų mistikė ir reformatorė šv. Jėzaus Teresė Avilietė sakė: „Savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkau garbingąjį šv. Juozapą ir labai nuoširdžiai jam save pavedžiau <...> iki šiol neatsimenu, kad ko jį būčiau prašiusi ir likusi neišklausyta. Tikrai nuostabių malonių man suteikė Dievas, tarpininkaujant šiam garbingam šventajam <...> kitiems šventiesiems, rodosi, Viešpats suteikė malonę pagelbėti konkrečiu reikalu, o šis garbingas šventasis padėjo man visais reikalais.“ Kartu pažvelkime į šv. Juozapo asmenį ir vaidmenį, kurie dažnai buvo ir yra nesuprasti ar neatskleisti.
Evangelijų Juozapas
Visa, kas žinoma apie šv. Juozapo gyvenimą ir jo misiją, randama Naujojo Testamento evangelijose, ypač Mato ir Luko evangelijų Jėzaus vaikystės pasakojimuose. Reikia pabrėžti, kad įkvėptieji autoriai, nerašė Jėzaus gyvenimo biografijos, bet iš turimų šaltinių atrinko tai, kas svarbu, skelbiant, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, Dievo Sūnus. Todėl ir apie asmenis, susijusius ypač su Jėzaus vaikyste, rašoma tiek, kiek jie svarbūs šiai Žiniai atskleisti.
Teisusis Dovydo sūnus
Evangelistas Matas Jėzaus vaikystės istorijai skiria pirmuosius du skyrius. Evangelisto tikslas – savo skaitytojams, kurie buvo tiek žydų, tiek pagonių kilmės krikščionys, parodyti, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas, Dovydo sūnus, atėjęs išpildyti Dievo pažadų Išrinktajai tautai. Matas remiasi gausiomis Senojo Testamento citatomis ir nuorodomis, visada pabrėždamas, kad Jėzaus atėjime į šį pasaulį viskas vyko taip, kad išsipildytų Raštai. Evangelistas šv. Juozapą iš Nazareto gretina su Senojo Testamento patriarchu Juozapu. Jis taip pat vaizduojamas kaip tobulo Jėzaus mokinio ikona – visada girdintis Viešpaties balsą ir klusniai jį vykdantis. Matas mažiau dėmesio skiria Mergelei Marijai, bet daugiau aprašo Juozapo misiją. Jis vadinamas Dovydo Sūnumi, taip nurodant, jog jam skirtas karaliui Dovydui duotas Dievo pažadas, kad jo sostas bus amžinas. Juozapas yra klusnumo ir atidumo Dievo Valiai pavyzdys.
Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju (Mt 1, 17).
Matas pažymi, kad Jėzus gimė ne Juozapui, o iš Marijos, tuo pabrėždamas, kad Juozapas nėra biologinis Jėzaus tėvas. Tačiau tai nėra kliūtis Jėzui būti Dovydo palikuoniui, nes pagal žydų papročius ir teisinis tėvas perduodavo sūnui savo genealogiją.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (Mt 1, 18).
Kodėl Juozapas norėjo atleisti Mariją
Juozapas ir Marija yra sužadėtiniai, tačiau dar negyvenantys kaip vyras ir žmona. Žinant žydų santuokos papročius, tai suprantama. Santuoka buvo sudaroma dviem etapais: pirma būdavo sužadėtuvių laikotarpis, kai sužadėtiniai būdavo paskelbiami kaip priklausantys vienas kitam. Tuomet jaunoji grįždavo į savo tėvo namus, tačiau ji jau priklausė savo būsimam vyrui. Šis etapas trukdavo iki metų. Paskui sekdavo pati santuoka, kai jaunasis parsivesdavo žmoną į savo namus. Taigi, Dievo įsikišimas į Juozapo ir Marijos gyvenimą įvyko jiems esant pirmajame santuokos etape.
Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (Mt 1, 19).
Šis teiginys yra susilaukęs daugelio svarstymo, kodėl Juozapas nusprendė taip pasielgti – atleisti Mariją? Evangelistas Matas to nepaaiškina, tik pasako, kad Juozapas buvo teisus. Šis žodis (hebr: zaddik) nurodo ne Juozapo tik moralinį dorumą, bet greičiau atskleidžia jo ištikimybę Dievo valiai. Teisusis Juozapas yra kaip tie Senojo Testamento patriarchai ir teisieji, pradedant nuo Enocho, Nojaus, Abraomo, Jobo, kurie visuomet ir visur ieškojo Dievo valios. Teisusis yra tas, kuris „VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta“ (Ps 1, 2–3) Taigi Juozapas, kaip teisusis, turi paklusti Dievo Įstatymui – matydamas savo sužadėtinę besilaukiančią, jis negali prisiimti atsakomybės už vaiką, kuris nėra jo. Tačiau Juozapas rūpinasi ir Marija, nes sumano ją atleisti ne viešai, t. y. – nenurodydamas Marijos kaltės, kas būtų jai grėsę išvarymu iš bendruomenės arba užmėtymu akmenimis, bet slapta, nenurodydamas skyrybų priežasties.
Bažnyčios tradicija šį Mato aprašytą įvykį aiškino trejopai: vieni teigė, kad Juozapas suabejojo Marijos nekaltumu ir todėl nusprendė ją atleisti; antri, – kad Juozapas žinojo Mariją esant nekaltą, tačiau, nežinodamas tikrosios priežasties, nusprendė atsitraukti; trečioji egzegetinė tradicija šį Juozapo elgesį aiškina giliau, remdamasi sąvoka teisusis. Juozapas, žinodamas, kad jo sužadėtinė yra dora, ir patyręs, kas įvyko, išsigąsta nesuvokiamo Dievo veikimo Marijoje. Šv. Bernardas turbūt vienas iš pirmųjų teigia, kad Juozapas tą norėjo padaryti ne dėl to, kad abejojo Marijos nekaltumu, bet, kad jautėsi nevertas būti tokio slėpinio liudininku: „Juozapas, žinodamas kilnumą to, kuris prasidėjo, dreba priešais Marijos didybę. Jis yra kaip Petras, kuris tarė Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis.“ Ir kaip šimtininkas, ištaręs tuos nuolankius žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Juozapas buvo liudininkas paties didžiausio stebuklo ir kupinas baimės dėl jo naujumo ir gelmės; jis jautėsi nevertas globoti Mariją.
Kad ir kaip ten būtų, Juozapas patyrė tikėjimo išbandymą, prilygstantį Abraomui, kai šiam buvo liepta paaukoti mylimą sūnų Izaoką. Visi Juozapo ateities planai, kuriuos jis siejo su Marija, dingo akimirksniu.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt 1, 20–21)
Juozapo misija ir pašaukimas
Evangelistas, pasakodamas apie Juozapo patirtą apreiškimą, vartoja Senojo Testamento apreiškimo istorijų stilių. Kaip ir patriarchas Juozapas, taip ir Naujojo Testamento Juozapas, dieviškas žinias gauna per sapną. Angelas Juozapą vadina Dovydo sūnumi, taip nurodydamas jo misiją ir pašaukimą – jis yra mesijinės giminės atstovas, kurio akyse dabar išsipildo Dievo duotas pažadas jo protėviui Dovydui. Kaip ir kitų dangiškų vizijų atvejais, Juozapas išgirsta raginimą nebijoti, t. y. – atsiverti naujai Dievo misijai: prisiimti atsakomybę už Mariją ir tapti teisiniu Jėzaus tėvu (duoti jam vardą), Jėzaus, kuris yra pažadėtasis Mesijas.
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi (Mt 1, 24–25).
Juozapas, būdamas teisusis, iškart vykdo Dievo valią ir parsiveda Mariją į savo namus – taigi įvykdo antrąjį santuokos etapą. 25 eilutėje teigiama, kad Juozapas negyveno su Marija kaip vyras iki ji pagimdė sūnų. Katalikiška tradicija visuomet gynė amžiną Marijos mergystę, tai, kad ji niekuomet neturėjo lytinių santykių su Juozapu. Taip pat, kad ir Juozapas buvo skaistus. Jeronimas pabrėžė, kad žodis ikibiblinėje kalboje nenusako laiko termino.
Kalbėdamas apie įvykius, susijusius su Jėzaus gimimu (išminčių pagarbinimas, pabėgimas Egiptan, grįžimas namo), Matas Juozapą pristato kaip Redemptoris Custos (Atpirkėjo Globėjas), per Juozapo atvirumą Dievo žodžiui, kūdikėlis Jėzus ir Jo Motina yra gelbstimi iš pasaulio sukeltos priešpriešos. Kaip minėta, Matas į Juozapą žvelgia kaip į Naująjį patriarchą. Kaip anuomet Senojo Testamento Juozapas išgelbėjo Egiptą ir savo brolius nuo bado, taip dabar dailidė Juozapas gelbsti Mesiją Jėzų, kad jis vėliau „išgelbėtų savo tautą iš nuodėmių“ (plg. Mt 1, 21). Matas aprašo Jėzui iškilusį pavojų, tada seka Angelo žinia Juozapui su įsakmiu nurodymu, ką daryti, galiausiai Juozapas taip ir pasielgia. Taigi šv. Juozapas čia iškeliamas ne kaip kalbos, o veiklos žmogus. Jis yra tikrasis teisusis ir Jėzaus mokinys, kuriam skirtas evangelinis palaiminimas: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ ( Lk 11, 28).
Juozapas iš Nazareto
Bažnyčia vėl kviečia iš naujo atrasti Juozapą, – pamaldų Dievo išrinktą Dovydo palikuonį – dailidę iš Nazareto, kuris pagal to meto papročius tikriausiai buvo 18–20 metų, kai susižadėjo su Marija ir buvo pakviestas būti Žodžio, tapusio kūnu, augintoju. Mūsų dienomis, kai brandus vyriškumas ir atsakingas tėviškumas patiria galingų išbandymų, tylusis Juozapas ateina į pagalbą savo galingu pavyzdžiu bei užtarimu.
